Pigūs lėktuvų bilietai
Tęsinys… (4 dalis)
…pagaliau atėjo ir aušo mano kelionės į Angliją pradžia, nes kėliausi 05 valandą tam, kad galėčiau nuvykti į traukinių stotį ir keliaučiau į pirminę kelionės stotelę – Vilnių. Kelionės traukiniu trukmė apie 5 valandas, bet ji neprailgo, nes mintys apie skrydį nedavė ramybės, kankinausi, dėjau į kelnes klausimais, kaip ten bus, jei galima taip pasakyti – juokėsi Andrius. Vilniuje, oras buvo ne koks, nors prognozes jau buvau peržiūrėjęs ir tokio jo tikėjausi, nenustebino. Mane pasitiko draugas, kartu nuvykome pas jį į svečius, kad sulauktume laiko ir vyktume į oro uostą išvykimui. Kuo toliau, tuo laikas bėgo vis greičiau, nes buvau jau pradėjęs abejoti savo ketinimais ar teisingai elgiuosi ir kam man to reikia – šypsojosi Andrius. Už kelių valandų atėjo metas palikti svetingus draugo namus ir vykti į garsųjį Vilniaus oro uostą. Kelionė truko vos 40 minučių ir mes atsidūrėme Vilniaus oro uoste. Nelaukiau jokių įspūdžių, todėl pamatęs pastatą, jį apžiūrėjau ramiai, nes ne į ekskursiją atvykau – šmaikštavo mūsų pašnekovas.
Vilniaus oro uostas kaip oro uostas, pasitiko savo dideliu žmonių srautu ir kiekiu. Tolumoje girdėjosi kylančių ar besileidžiančių lėktuvų variklių gausmas. Vieni turistai stoviniavo šalia pagrindinio pastato esančioje autobusų, turistams ir keliaujantiems, stotelėje ir kalbėjo nei tai anglų, nei vokiečių kalbomis, todėl truputėlį stabtelėjau prie jų, kad susigaudyčiau kokia kalba jie kalba, nes įdomu man, kas domisi mūsų šalimi ir sostine. Turistai buvo iš kažkokios Balkanų šalies, nes jų tarmės neįmanoma supainioti su jokia kita šalimi, o ir turistų gymis buvo tinkantis mano išvadoms – smagiai juokėsi istorijos dalyvis ir pasakotojas.
Mano pigaus skrydžio laikas pradėjo artintis, pradėjau jaudintis ir mintys, kaip dabar bus, ar viskas bus gerai ir kaip reikės suktis, jei kas nors būtų ne taip, pradėjo stiprinti vidinį jaudulį. Vilniaus oro uosto viduje buvo labai daug ekranų su keleiviams ar besiruošiantiems vykti piliečiams buvo skelbiama informacija apie skrydžius. Pradžioje, tos informacijos man buvo per daug, nežinojau nei kas, nei kaip ir nežinojau net kur reikia žiūrėti, buvau pasimetę, tiesą sakant ir šiek tiek sutrikę – su jauduliu kalbėjo pašnekovas, lyg iš naujo jam būtų tekę išgyventi tai ką patyrė.
